Šis savatgalis man labai labai liūdnas,vakar netekome savo mažylės(šunytės) toyterjieras. Patyrė galvytės traumą ir neišgyveno. Niekada negalėjau patikėti,kad taip jausiu tuštumą. Ji tik atsibudus atbėgdavo, visus bučiuoti,laižyti, šiandiena tylu ir niekas neatbėgo. Kartu pragyvenome 9m,trukšmingus metus,buvo maža trukšminga, meilybė. Ar jums yra taip buvę,kaip susitaikėte?😪

Labai sunkus tokie issiskirimai, jau po sinsilu sakem nieko nebeturesi., bet taip atsirado suniukas- jau 7metai dziugina

Netekom ir mes katino. Liūdesiui nuimti išvykome į kelionę. grįžę pasinėrėm į darbus, aišku buvo dar skaudu grįžt namo kai niekas nepasitinka. Dėl to nusprendėm pasiimti naują šeimos narį kad užpildyti tuštumą. Pasiimėm du :) Geriausias sprendimas ever.

Labai užjaučiu. Aš vaikystėje neturėjau gyvūnų, todėl suaugusi nejaučiu tokios didelės meilės jiems, kaip dauguma. Bet pirkdami namą paveldėjome su juo ir seną aviganį (nes buvo tokia sąlyga). Gal metus laiko draugavom su juo, kol vieną rytą jis nebepabudo. Tikrai pripratau prie jo draugijos ir buvo skaudu ir graudu. Niekada negalvojau, kad galiu taip prisirišti prie gyvūno. Taigi įsigijome vėl aviganį, tik ne vokiečių, o belgų. Taigi po šitiek draugystės metų labai užjaučiu. Suprantu kaip skaudu.

Del to neturim gyvunu.

Prieš trejus metus netekau katino. Prisimenu jį kasdien

Netekau augintinio po 16 kartu praleistų metų. Tik tai patyrę supras, kaip liūdna ir skaudu. Praėjo metai, bet jį prisiminus ašaros kaupiasi akyse

Taip patyriau skaudžia mylimiausio gyvunėlio netektį, be proto skaudu buvo... Laikas gydo, po truputį... Nors praėjo jau 6 metai, vis dar žiūrėdama nuotraukas vos sulaikau ašaras

Stiprybės Jums 🧡

Žinau tą jausmą , su laiku susitaikai, bet pamačius nuotraukas visada suspaudžia širdelę 🙄 stiprybės !