Sveikos, noriu padiskutuoti apie tai kaip keičiamės. Aš pati visada buvau labai jautri, žmonių nuotaiką ar emociją priimdavau jautriai, stengiausi dėl visų, nusileisdavau, kad patikčiau, vengiau konfliktinių situacijų, siekiau karjeros lipdama per save ir spausdama save. Bet po 30 kažkas apsivertė, dažnai sakau visiems viską į akis, netoleruoju prasto elgesio nei su manimi nei su kitais, savimi tikiu ir pasitikiu, nesitenkinu trupiniais, niekam nesiaiškinu, išmokau valdyti emocijas ir vertinti save, nubrėžiau ribas net artimiausiems. Ar jūs, kurioms virš 30-35, jaučiate pokyčius? Ar tapote kitokios?

Po 30 m. daug labiau pradėjau pasitikėti savimi.

Po 30 liko tie tikrieji žmonės šalia... Tuo labai džiaugiuosi,nes kaip sakant išmečiau šiukšles iš gyvenimo 👌😀 Po 35 ,kurie ne už kalnų nežinau kas pasikeis, bet kad pasikeis tai 100% , tik tikiuosi ne į blogąją pusę, nes dar daug gyvenime liko ką nuveikt♥️

Kaip jums gerai, kad tie pokyčiai, kurie jums pačiai į naudą, įvyko! Aš taip pat esu jautri ir mane gana lengva išmušti iš vėžių, nes aš per daug reaguoju į aplinką, į dirgiklius, gana greitai pajaučiu kitų emocijas, kurias natūraliai perrimu... Irgi pastebėjau, kad net nuo kokių 32 m. ėmiau atsikirtinėti, stipriai brėžti ribas su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie jas vis mėgsta peržengti, arba žmonėmis, kurie yra grubūs, stokoja empatijos... Jeigu patyliu (užgniaužiu emocijas), būna blogiau, o kai atsikertu, pakovoju tarsi palengvėja. Bet tuomet atsiranda kiti iššūkiai: žmonės nesitiki tokios reakcijos, kyla konfliktai, nesutarimai, kurie irgi labai vargina. Man dar reikia pasistengti mažiau galvoti, ką kiti pagalvos ir mažiau aiškintis, kaip ir jūs rašote. Ir dar pasitikėjimo savimi norėčiau įgauti daugiau, nes manyje gyvena gana griežtas vidinis kritikas 🙄