Aš save laikau mama paranojike. Bijau savo vaikus paleist iš akiračio. Parduotuvėje, parke visur turiu vaikus matyti. Netgi nuosavame aptvertame kieme nepaleidžiu vaikų be priežiūros. Vaikus ištisai mokinu, kad negalima sėsti į svetimų mašinas, kad mama niekada neatsiųstų svetimo žmogaus jų paimti, jeigu kažkas nutiktų, kad net nekalbėtų su nepažįstamais. Vyresniąją šiais metais išleisiu į pirmą klasę, pati nuvešiu pati parvešiu. Niekada nepalieku vienų vaikų namuose. Kokios jūs mamos pasidalinkite?

Ir pritariu, kad tevai ir neturi iš akių paleisti.

Slaptažodis tikrai puiki mintis :)

Sunku tą balansą rasti tarp pasitikėjimo vaiku ir laisvės suteikimo ir bandymo apsaugoti visur ir nuo visko.

Esu reikli mama,noriu kad vaikai būtų savarankiški,viską mokėtų, nebūtų perlepinti. Bet kartu ir rodau daug meilės, mes galim su vaikais apsikabinę pragulėt 2-3 valandas, ir man tas pats, kad kambariai netvarkyti, visus namų rūpesčius visuomet dedu į šalį, pirmoje vietoje ryšys su vaikais. Jei tik vaikai nori, aš visada su jais, piešiu, žaidžia, šoku ir t.t nenoriu būti nuo darbų ir namų ruošos pavargusi pikta mama, todėl iš savęs nespaudžiu būti tobula visame kame.

Na vaikų ir reikia nepaleisti iš akių, ypač kol maži :)

Su vyresniąja (antrokė) turime slaptažodį,tai žino kad jei kada kas sakytų va čia mama prašė parvežti ar kažkur palydėti,reikia paklausti slaptažodžio. Iš mokyklos pareina pati. Buvo laikas kada ir ėjo pati, dabar vyras veža,nes patogu. O šiaip manau nesu paranojikė,nes būtų labai sunku gyvent. Turiu draugę tokią, nu belekaip faina pana buvo iki kol nepagimdė, dabar vaikas jau paaugęs,bet vis dar visi aplink debilai ir nieko nesupranta,nieko nemoka (įskaitant mamą,tetas,vyrą ir t.t) 🤦