"Sekmadienio sindromas“ („Sunday Scaries“ arba "Sunday Blues"). Ar jaučiate jį? Kaip jaučiatės, žinodami, kad ryt į darbą?

Anksčiau būdavo, dabar nebe, nes dažnai ir sekmadieniais tenka šiek tiek padirbti 🤭

Visiškai jokių neigiamų minčių ar jausmų nesukelia nei sekmadienis, nei žinojimas, kad pirmadienį į darbą, įprasta rutina ir tiek 🙂 Sekmadienį tik kiek sunkiau vakare laiku nueiti miegoti, jei netyčia savaitgalį ilgiau rytais pamiegota būna 😊 Tada pirmadienį šiek tiek sunkiau ryte atsikelti, bet ir tai nekelia blogų emocijų 😃

Nejaučiu, arba kitaip, tai pirmadienis nėra mano kažkaip išskirtinsi nelaukiama diena, nes į darvą reikia :D visos dienos su savais privalumais

Matyt, čia dar nuo mokyklos laikų daugeliui tas jausmas įsitvirtinęs... 🤔

Jauciu ir as ta jausma.. todel megstu ta diena kazkq suplanuoti, pora kartu i menesi lankau moteru grupe vakare, tai visikas pasimirsta, griztu vakare pasikrovus su gerom emocijom ir miegot 🥰

Absoliučiai nekenčiu sekmadienių! Man savaitgalis tik penktadienio vakaras ir šeštadienis 😂

Pirmadienį kaip ir penktadienį nedirbu tai viskas ok 😃 o jei jau nusiteikusi dirbt tai žinau kad tikrai verta

As kažkaip mokausi atsiriboti.. savaitgalį stengiuosi atsijungti ir negalvoti.

Man sekmadienis yra sugadintas, nes pirmadieni į darbą

Taip, labai. Man sekmadienis jau ne savaitgalis, mintys jau nuo ryto būna, kad ryt į darbą, turiu tam nerimą, tai praktiškai šią dieną nieko neveikiu, tik morališkai ruošiuosi pirmadieniui... Vasarą nesinori nei prie ežero važiuot, nei kažką veikti...