Kaimynės sūnus nori būti kunigu, kaimynė galuojasi, verkia, nežinau net ką ir pasakyti. Aš tikrai nenorėčiau, kad mano sūnus būtų kunigu, iš kitos pusės, juk ne vagimi, ar kuo baisiu, labai dvipramiška situacija, kokia Jūsų nuomonė, ar bandytumėte atkalbėti ar paliktumėte likimo valiai?

Atrodo kai neliečia ir nesusimastai bet manau kiekvienas turim pasirinkti savo kelia,suprantu ir artimuosius kurie turėjo kitų lūkesčiu.

Kiekvienas yra savo likimo kalvis, manau, kad reikia vaikinui leisti pačiam apsispręsti.

Manau, kad šeima turėtų būti tikinti, lankanti bažnyčią, nes jei sūnus šeimoje tokio pavyzdžio net nematė, būtų keista, kad pats taip atsiverstų į tokį gilų tikėjimą:) O šiaip - kiekvienam savo.

Nieko turbūt blogo nėra tapti kunigu🤔Jo pasirinkimas…

Tikriausiai, svarbiausia, kad asmuo tikrai to norėtų ir laimingas būtų. Įdomu, ar tikrai neturi kokių nors kitokių priežasčių dėl tokio sprendimo, pavyzdžiui, ar nėra taip, kad tiesiog nežino kuom daugiau užsiimti, ar bijo, kad nesuras antros pusės. Tačiau, asmeniškai, aš nenorėčiau, kad mano sūnus taptų kunigu, bet taip manau, nes esu ateistė.

Be to, kaip tekę girdėt, yra "labai gerai" gyvenančių-merginos, vakarėljai, močiutės aukas neša :D (ironija)

Na jei suauvęs ir tikrai nori, tai kaa čia tokio. Jei vaikas ir nori, tai irgi ok, matyt apsigalvos, bet kita vertus nereikia atkalbinėt.

Nemanau visų pirma,kad mano sūnus turėtų tokią mintį, nes tokio tipo bažnyčios nelankom. Bet jei norėtų pvz pastoriumi būti tai visom keturiom už 😍 nes nelabai kas keičiasi, šeimą, vaikų gali turėt 👌👌

Jei žmogus tikrai nori, każin ar atkalbės 🤔 nemanau, kad taip imi ir sugalvoji vieną dieną 🤷‍♀️

Pagirtina, kad žmogus žino ko nori. Pabandys, jeigu nepatiks, galės mesti. O ten ir įstoti ir mokytis nėra labai lengva, kiek girdėjau.