Kaip bendraujate su žmonėmis, kurie mėgsta kištis į Jūsų gyvenimą? Pastebėjau, kai mūsų šeimoje artėja kažkoks reikšmingas įvykis, atsiranda giminaičiai, kurie mėgsta kištis, patarinėti, vadovauti. Žinau, kad ta reakcija, tai mano pačios bėda, o ne tų kurie kišasi. Stengiuosi dažnai ir pajuokauti, net jeigu ir įžeidžia. Esu ir griežtai pasakius, jog tai mūsų šeimos reikalai ir, jeigu reikės nuomonės paklausiu. Bet visvien paverčiama, jog esu ožka, kuri daro priešingai, nei yra sakoma. Nuolat klausinėjama ir kišamasi į kiekvieną detalę. Tikiu, kad daugelis turi savo aplinkoje tokių žmonių? Kaip tvarkotės? Nekreipiate dėmesio, nebendraujate, o gal griežtai atšaunate ar išklausote ir nutylite? Gal kažkokių seminarų ar knygų žinote, kaip nubrėžti tokiems žmonėms ribas.

Suprantu. Jautriems žmonėms taip būna. Žinau iš patirties. Kai daugiau galvoji apie kitus, o ne apie save. Aš, kai perdegiau, visiems viską išrėžiau. Tie jausmai kaupiasi, poto sprogsta su trenksmu.

Nėra paprasta būti griežtam ar nachalui Kita, syk sunku pasakyti ką nori pasakyti Bet tikrai yra būtina, nes kenti pats Kiek ilgai nepasakoma, tiek ilgai kenčiama

I mano gyvenima jau niekas nesikisa::)