Kaip susitariate su vaikais eiti pas gydytojus?, mums kiekvienas vizitas, tai stresas tiek dukroms, tiek tėvams. Jau visaip stengiausi nuraminti, paskatinti, prižadu visko, bet tik įžengus pro kabineto duris vyksta dramos. Apie kraujo paėmimą išvis tyliu, visa poliklinika skamba. Gal turite patarimų?, niekada nei bauginau daktarais, o ir gydytojos labai supratingos ir švelnios. Nesuprantu kaip su vaikais kiti kalba, kad jie tokie ramūs eina kraujo priduoti :)

Kai mažytė buvo 1.5 metų daktarė pasiuntė kraujo tyrimui iš venos, ten dvi sesutės sukibę laikė ir nuo tada košmaras, vien kai pamato su tuo baltu chalatu isterija mergytei. Biški apserga ir man jau panika, kad tik nereiktų kreiptis pas daktarų...

Maniškė bijo skiepų, tai būna reikalų dėl jų :D

Niekad nebuvo problemų, gydytojai išlepino, kol dar buvo visai mažas, kad duodavo lipdukus, tai dabar neišeina iš kabineto, kol lipduko negauna 😀

Na visi skirtingi, tai nemanau, kad kažką ne taip darote 🤷 Aš nuo mažens pasakodavau tiesą, kad truputį skaudės, dar kai ima kraują pasiūlau kažkur kitur žiūrėti 🤔 nes kai pačiai ima nežiūriu 😁 dar gali būti, kad po tokių patirčių ir mama nerami būna prieš vizitus, tai ir vaikams persiduoda 🤔🤷 Vat man pas odontologę pradeda maivytis, neišsižioja, ima įrankius... 🤦🤷

Aš stengiuosi papasakoti prieš vizitą kodėl reikia, pažadu siurprizą po vizito (ir iškart vežuosi kokį nedidelį naują žaisliuką ar knygutę, mums tas siurprizo laukimas labai veikia).

Maniškis būtina tikrai paklusnus pas daktarus. Net pati stebiuosi. Gal todėl kad visas personalas labai malonus. Duoda kokį lipduką ir žinomą spalvotą pleisriuką užklijuoja😉

Tikrai labai sunku privylioti, bet tikrai daug streso ir ašarų

Galit pabandyt gal kokį siurprizą pažadėti po apsilankymo, gal tada labiau koncentruosis į būsimą staigmeną, nei į vizitą. Be to, net pačiose poliklinikose galite sugalvoti savotiškų "pramogų". Pavyzdžiui, mano panos prie skiepų kabineto visada lėkdavo prie vandens aparato, nes joms pramoga būdavo įsipilt vandens pačioms ir gurkšnot laukiant :D:D, tada dar nagrinėdavome visokius plakatus, eidavom pro langus žiūrėt, gal greitosios automobilį pamatysim. Nu tokios lyg nesąmonės, bet vaikai kaip už savotišką pramogą priimdavo ir ta poliklinika joms su tai asocijuojasi :D

pats lankymosi procesas irgi nepatinka, bet nepasakyčiau kad kažkokį ypatingą stresą keltų man ar vaikams. Net nepasakyčiau, kad reikia extra dažnai reikia jau eiti, gal tik kai mažyliukai buvo, kai kas mėnesį lankais ir tada jei reikia kokius masažus eini, tai taip tas vargindavo, bet na o kam patinka :). Šiaip gydytojais saviškių niekada negąsdindavau, visada kalbu, kad nėra kažkokia bausmė ten eit, bet reikalas, kad padėtų pasveikti. Kaip tik kitą savaitę eisim pas dantistus ir burnos higienai, tai mano šešiametė jau net laukia, nes nori paklaust kada dantys kris, o trimetė kiek nerimauja, praeitais metais ir burnos higienos nesileido daryt, bet normalu (vyresnėlė tik nuo 4tų metų leidos). Manau pamatys, kaip drąsiai sesė sėdas į dantisto kėdę ir įsidrąsins, o iki dabar bandau įtikint, kad reikia eiti, nes jei neis, gali pradėti skaudėti dantis ir tvarkymas yra skaudesnis nei profilaktinės procedūros,

Retai lankomės pas gydytojus, gal kartą į metus dėl pažymos, tai nebūna streso, prieš tai papasakoju, ką darys ir viskas ok 🙂