Vaikai jau paaugo, galiu daugiau laiko skirti sau. Vaikams ne pro šalį būtų mano finansinė parama, bet aš vykstu į keliones, palepinu save gražiais daiktais ar brangesne kosmetika. Skaitau, kad jie patys turi mokytis save išlaikyti. O kokia jūsų nuomonė? Jei dar vaikai nedideli, kaip įsivaizduojate laikotarpį, kai jie gyvens atskirai?

Prioritetas butu padet vaikui, zinoma, ne visas uzgaidas tenkint.

Visada padėsiu kiek galėsiu savo vaikui :)

Tėvai padėjo studijų metais, bet baigus mokslus aš jau dirbau ir galėjau save išlaikyti, tai parama baigėsi. Visgi jie turi savo norus, poreikius, nori keliauti, pirkti gražius daiktus. Tai taip ir gyvename iki šiol. Aš jau toli gražus nebe studentė, tai dabar jau aš dažniau juos palepinu restorane ar kokia dovanėle 😊

man irgi galvosukis, kiek reikia padeti? Atrodo, norisi, kad sava uodega pajaustų savarankiska gyvenimą, mokytusi taupyti. Gal maziau gaus pagalbos is salies, generuos genelesnes idejas kaip suktis, uzsidirbti. Maniske studente, tai net nezinau, kiek pinigu duoti kas savaite ar menesi......

Užaugo, šiuo metu studentės,tai tikrai padedame, bet ir pačios bando užsidirbti. Visada padėsiu kiek galėsiu, bet aišku nepamiršiu ir saves.

Labai puiku, nereikia pamirsti ir saves. Vaikams padesiu, bet tikrai nepamirsiu ir saves.

Mano dar labai maži, tačiau manau dėl brangių pirkinių kiek galėsiu tikrai pagelbėsiu. Tačiau stengsiuosi nenuskriausti ir savęs

mano vaikai jau suaugę, pagalbos finansinės nereikia, yra tik nuoširdus bendravimas

Maniškiai irgi dar maži,bet nesijaučiu,.kad gyvenčiau tik kitiems. Kai paaugs, planuos pvz pirkti savo namus,.tikrai padėsiu, tiek kiek išgalėsiu, aišku savęs nenulupant iki apatinių. Aš vertinu, kiek man padėjo mano tėvai (o padėjo daug, kartais daugiau nei gal būtina, ne tik finansiškai) tai lygiai taip pat padėsiu ir saviškiams vaikams, o jei reiks ateityje ir savo tėvams.

Negalvoju dar apoe toki tolima laika.