Man iš vaikystės vieni geriausių prisiminimų - iš vasaros atostogų pas senelius. Džiaugiuosi, kad ir mano vaikai turi senelius, pas kuriuos gali ir mėgsta nuvažiuoti, kad žino, kaip atrodo karvė ir višta, bet yra vaikų, kurie be asfalto nieko nematę. Ar atostogauja jūsų vaikai kaime?

Taip, labai džiaugiuosi kad juos turime😊

Aš pati, deja, kaimo neturėjau, tai atostogaudavau mieste 😀 gerai, kad kieme buvo nemažai kiemo draugų, kurie irgi leido vasaros atostogas mieste :) Bet kiekvieną vasarą su tėvais važiuodavome dviem savaitėms į Šventąją.

Vaziuodavau vasaros sezonu į kaimą, seneliai visokių gyvūnų turėjo, didelisu plotus dirbamos žemės. Teko ir dirbti ir ravėti ir karvę melšti ir kiaulias šerti ir ežeruose niurkdytis. O grįžti į kauną labai nenorėdavau. Ir labai gaila būdavo tų vaikų, kurie vasarą praleisdavo mieste, neturėjo kur vasarą išvažiuoti. Dabar pati gyvenu užmiestyje, bet gyvenam miesčioniškai, gyvūnų neauginam. Bet dukros turi vienus senelius, kurie augina gyvūnus, tai dukrai labai įdomu. Pastebiu jos didelę meilę gamtai. Ji man šiandien sako "ša mama paklausyk, kaip čiulba paukščiai". Man taip gera po jos tokių žodžių, džiaugiuosi kad jaučia artumą gamtai. Kaip tik šiandien tėtis sukalė inkilėlį-viešbutuką paukšteliams.

Neturim kaimo, pati vaikystėj neturėjau kaimo. Bet visada samgu pasisvečiuoti pas kažką sodyboj 🙂

Aš turėjau kaimą, prisiminimai nostalgiški geriausi, deja mano vaikas to nepatyrė.

Pati ale gyvenu kaime, na teoriškai 😃 iki centro miesto 7 min mašina. Savų gyvulių jokių neauginam, bet dažnai kieme ar už tvoros sutiksi stirną, ar kiškį, kartais ir lapė užsuka. Užpernai vasarop kiekvieną vakarą 6 lapiukai atvarydavo į kiemą kol buvo maži, dabar likusi 1 lapė netoliese miškely gyvena. Tai sūnus nors per langą ar lauke iš tolo susipažįsta su mūsų tokiais "kaimynais". Kad kaimas pasikeitęs tai tiesa. Kai nuvažiuojam pas mano močiutę, kuri netoliese irgi gyvena, tai vaikui atrakcija vištinyke surinkti kiaišinius. Pamenu kai pati buvau vaikas ir pas kiaules nueidavau, ir žąsis, kalakutus pašerdavau. Dar dabar prisimenu svilinamos kiaulės kvapą 😄😄 bet bendrai kaimas būdavo nuostabu. Kai atvažiuodavo dar močiutės sesuo-miesčionka iš Kauno, rytais abi atsikėlusios aoeidavome ratą aplink sodybą ir pamiške, vasarą-nuogos maudydavomės upėje, buvo pasaka ne gyvenimas...

Mes turime močiutę kaime, todėl vaikas noriai lieka pabūti, kaip atostogauja močiutė

Aš pati niekada nesu buvusi tikrame kaime. Kažkaip visi mieste gyveno. Ir vaikai neturi kur nuvažiuoti.

Na mano vaikai jau tokio kaimo kaip aš būdama vaikas neturi, oo gaila... Bet turi senelius, o tai svarbiausia. Savaitei matyt paliksime, kai turės seneliai atostogas

Mes kaime giminiu nebeturim. Su vaiku nuvaziuojam i seneliu soda, draugu sodyba, tai kazkiek pajauciam to kaimo.