Sveikos, noriu padiskutuoti apie tai kaip keičiamės. Aš pati visada buvau labai jautri, žmonių nuotaiką ar emociją priimdavau jautriai, stengiausi dėl visų, nusileisdavau, kad patikčiau, vengiau konfliktinių situacijų, siekiau karjeros lipdama per save ir spausdama save. Bet po 30 kažkas apsivertė, dažnai sakau visiems viską į akis, netoleruoju prasto elgesio nei su manimi nei su kitais, savimi tikiu ir pasitikiu, nesitenkinu trupiniais, niekam nesiaiškinu, išmokau valdyti emocijas ir vertinti save, nubrėžiau ribas net artimiausiems. Ar jūs, kurioms virš 30-35, jaučiate pokyčius? Ar tapote kitokios?

Labiausiai gal pajaučiau pasikeitimą ties 37-39 metais, nes atsirado labai tvirtas NE viskam, ko nenoriu, kas nepatinka. Anksčiau buvo daugiau baimių kažkam nepatikti, paprieštarauti darbe ir pan. Dabar nėra jokių stabdžių, galiu užginčyti tvirtai ir argumentuotai, nebijodama pasekmių.

Po 30 metų kažkaip nepasijaučiau kitaip, nes visada buvau pakankamai brandi, atsakinga. Po 35 metų tapau labiau uždaresnė, pradėjau vertinti tai, ką turiu ir dar labiau vertinti tai, ką turiu (net mažus dalykus). Po 40mečio pradėjau labiau mylėti save ir pildyti savo svajones bei mokausi naujų dalykų.

Neįsižeiskite, bet mano nuomone, "visada sakymas į akis ką galvoji" tai nėra išsiugdyta teigiama savybė. Tai greičiau traumų ir nesuvaldyto nachališkumo padarinys. Reikia žinoti kada gali ką sakyti, mokėti elgtis diplomatiškai, kultūringai, mokėti mąstyti į prieky, rafinuotai siekti sau naudingų tikslų, o ne čia ir dabar išsidraskyti, išsikolioti, kažką įžeisti. Didysis menas šiaip laikais yra mokėti nepraleisti progos patylėti :) Iš to didelio "sakymo ką galvoji" darbuose kolektyvai susiskaldę, susikiršinę, o šeimose... kiek skyrybų, kiek vienišų mamų, kiek nelaimingų vaikų, kurie nebesužinos, ką reiškia augti darnioje pilnoje šeimoje...

Tapau daug ramesnė, netaškau energijos niekams

Pokyčiai minimalūs , tik labiau vertini ir saugai save

Aš asmeniškai didelių pokyčių nepatyriau gal tik kažkaip tapau labiau orientuota į save 😄 daugiau pradėjau dėmesio skirti tiek fiziologijai, tiek psichologijai tai sakyčiau visai nepasijautė man ar 20+, ar 30+ 🫣 na gal kažkiek noro yra mažiau kažkur lakstyti po vakarėlius ar klubus 😄

Po 35-reziu tiesa be uzuolanku-vieni vertina, kiti nekencia, nekencianciu daugiau...... po 40-labiau myliu save, dar labai pradejau jaust ivairius skausmus🙈

Aš tai jaučiu fizinius pokyčius. Sulėtėjusi medžiagų apykaita, nugaros skausmai, plaukai žilsta ir t.t.

Tapau sąmoningesnė, dėmesys į save, o ne aplinkinius kas kaip gyvena ir pan. Renkuosi save, tai kas man patinka, pasakau garsiai. Renkuosi kokybę.

Nu tapau senesnė ir protingesnė ir vis labiau pažįstu save ir esu su lėtesne medžiagų apykaita, bet dėl to nepergyvenu, nes esu pakankamai protinga jau, suprasti to priežastis :D Bet kita vertus visam šitam suvokt, tai laukt kažkokio konkretaus tarpsnio nereikia, čia su valandom, dienom, savaitėm... ateina, nes juk laiko nesustabdysi