Sveikos. Esu prisigąsdinus mama nauja. Skaičiausi apie miego regresus, kaip sunku, kai vaikai pradeda ropoti, paskui vaikščioti, isterikuoti dar vėliau ir t.t. Dėl maitinimo nujunkimo ir visko. Pradėjau bijoti ateities taip, kad rytais nubundu su skausmu širdyje. Pradėjau bendrauti su mamytėm kitom (susitikti gyvai), stengiuosi nebeskaityt visko, nukreipti mintis gera linkme ir t.t. Kaip ir pati būsena daug geresnė, bet tas skausmas rytais išliko. Maitinu pati, gal kuriai taip buvę? Gal kažką vartojote?

Pritariu, kad visoms viskas skirtingai, vienu vaikai ramūs, kitų pasiutę. Nereikia prisikabinti prie minties

Grynas oras ir gamta

Kai turejau dideli stresa pradejau visu vengti uzsidariau labai savy ir taip ilga laika. Poto prigijo nerimas ir negalejau naktim miegot , pamiegu kelias valandas ir vel mintys ir man buvo tas pats skausmas sirdyje. Kartais budavo galvoji apie blogus dalykus ir sirdis pradeda greiciau plakti karstis pila ir panasiai. Buvau pas psichologa kazkiek padejo issikalbeti. Bet dirbau tiesiog pati su savim . Pries miega gerdavau valerozan, arbatas raminancias stengiausi kad ir kaip sunku buvo mintis perteikt i pozityvias ir kitaip ziureti i gyvenima. Dabar turiu nemqzai problemu gyvenime , bet tokio streso nepatiriu ir pradejus pozityviau i viska ziureti dingo sirdies daznas plakimas ir skausmas rytais🌷

Skaitykite mažiau neigiamų dalykų, kam jūs save gąsdinate? O jeigu jau kitaip niekaip, pakalbėkite su kuo nors patyrusiu vaikų auklėjime, nuramins jus. Blogiausiu atveju, jeigu nėra su kuo pakalbėti užsirašykite pas psichologą, išsipasakosite, nusiraminsite. Juolab, jeigu maitinate, tai ir vaikui nėra gerai, kai mama nervuojasi.

Grynas oras ir gamta, bei judėjimas pirmas vaistas nuo ligų

Ateities baimė natūrali visiems, vieniems labiau pasireiškia, kitiems mažiau, priklauso nuo to, kiek skiriame dėmesio. O kaip nurimti, tai galima pasiieškoti ir informacijos internete. Pats pagrindinis daykas, tai reikia suprasti, jog mes negalime numatyti ateities ir visko žinoti, kaip kas bus. Ne viskas priklauso nuo mūsų. Bet mes galime sumažinti nerimą sukurdami sau ir vaikams komfortišką, saugią aplinką: užsitikrinti finansus, namus, pilnavertę vaiko mitybą ir priežiūrą, lavinimą, apmažinti lindėjimą soc.tinkluose ir skaitymą perteklinės informacijos, apmažinti susitikimus su neadekvačiais asmenimis. Jei sunku vienai susitvarkyti, kreipkitės pas specialistą, kalbėkitės su savo srities profesionalu, o ne tikėkite superhero tėveliais.

Gal Jums reikėtų pasikonsultuoti su psichologu.

As irgi rekomenduoju pasitarti su savo gydytoju

Autore, kad kitom sunku, nebutinai taip bus ir jums.

Siūlyčiau apsilankyt pas psichologą ir išsikalbėt. Jei nėra galimybės, yra tėvų linija ir pan. Šaunuolė, kad ėmėt paprasčiau į viską žiūrėti😉.